Chirurgus keičia robotai, vėžio apimtą skrandį galima pašalinti be pjūvio, o ligonių kraujo daugiau praliejama ne juos operuojant, o ieškant ligos. Ar tai – tiesa, komentuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Chirurgijos klinikos docentas Antanas Mickevičius.
– Kai pirmą kartą gyvenime rengiesi operacijai, o chirurgas ramina, kad neliks jokių randų, ar galima tuo patikėti? Gal tai – tik vilionės, nes chirurgai negali neoperuoti?
– Chirurgų darbas toli gražu nėra vien operuoti. Didžiulę darbo dalį sudaro diagnostika, kuri, atvirkščiai nei chirurgija, darosi vis agresyvesnė. Dabar, neatvėrus krūtinės ląstos ar pilvo, galima iš vidaus pažvelgti ne tik į širdį, bet ir į skrandį, žarnyną, kitus organus. Tam pasitarnauja intervencinė radiologija, kompiuterinė tomografija ir kiti metodai. Kai kurie jų taikomi ir gydymui: minimaliai invazyviu būdu galima ne tik paimti gabalėlį audinio ištirti, bet ir pašalinti visą nesveiką organą.
– Visi žino, kad taip operuojama tulžies pūslė, bet ne daugiau.
– Tulžies pūslės pašalinimas su visais joje susidariusiais akmenimis vos per kelias mažas skylutes tapo vadinamuoju auksiniu laparoskopinės chirurgijos standartu. Šis metodas net ir Lietuvoje taikomas jau bene ketvirtį amžiaus. Operuojant laparoskopu iki minimumo sumažėja infekcijų grėsmė, nes beveik nėra žaizdų. Ligoniui mažiau skauda, jis greičiau pasveiksta.
Laparoskopinė chirurgija pasitarnauja ir diagnostikai, nes pirmiausia per skylutę ir vamzdelį įvedus kamerą galima apžiūrėti organus iš vidaus. Anksčiau būdavo sakoma: prapjausim – pamatysim. Dabar ši nuostata pasenusi. Eidamas operuoti chirurgas žino, ką darys. Tik tuomet, kai reikia gelbėti ligonio gyvybę po traumos ar dėl staigios ligos, kai neišoperavus dabar po valandos gali būti per vėlu, galima operuoti ir nelaukiant tyrimų rezultatų ar pasikliaunant svarbiausių, greitai atliekamų tyrimų duomenimis.
– Beje, kodėl visuomet šalinama tulžies pūslė, susirgus akmenlige? Juk, susidarius akmenims inkste, jis paliekamas, šalinami tik akmenys?
– Akmenis inkstuose galima suskaldyti ultragarsu ir jie iškeliauja šlapimtakiais. Tulžies latakėliai yra siauresni už šlapimtakius, jais net ir smulkūs akmenys negali praslinkti, todėl tulžies pūslės akmenys šalinami su ja. Kartais būna, kad akmenys susiformuoja ne tik tulžies pūslėje, bet ir tulžies latakuose. Iš jų akmenys per burną įvestu endoskopu ištraukiami į žarnyną, o iš jo pasišalina savaime. Pjūvių nėra, akmenukų – taip pat.
– Tai – sudėtinga ir pavojinga?
– Pavojų slypi visur ir visada. Minimaliai invazyvioje chirurgijoje – taip pat. Vienas jų – galima klaida, kai supainiojamas tulžies pūslės latakėlis su pagrindiniu kepenų lataku ir užrišamas pastarasis. Tuomet nebėra kur nutekėti tulžiai. Šiai klaidai ištaisyti reikalinga dar viena operacija.
– Ar dažnai taip atsitinka?
– Mano darbo praktikoje taip nėra buvę. Lietuvos medicinoje tokių klaidų pasitaiko vienoje iš kelių šimtų operacijų. Toks pats šios komplikacijos dažnis ir pasaulio medicinos praktikoje. Manipuliacijos pilvo ertmėje reikalauja virtuoziškai valdyti instrumentus. Chirurgo sąžinės ir kvalifikacijos reikalas operuoti tokiu metodu, kurį jis yra geriau įvaldęs ir kuriuo gali pasiekti geriausią rezultatą. Niekada negali būti smerkiamas joks chirurgas, kuris, pradėjęs operuoti minimaliai invaziniu būdu ir susidūręs su netikėtumais dėl anatominių struktūrų, komplikacijų ar kitų priežasčių, keičia operacijos taktiką. Būtų daug blogiau, jei užsispyręs stengtųsi bet tokia kaina užbaigti operaciją tuo pačiu būdu, kuriuo pradėjo.
– Operuoti konservatyviuoju atviru būdu yra paprasčiau, mažiau rizikos?
– Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalima. Aš mokiausi šalinti tulžies pūslę atviru būdu. Dabar jaunimas pradeda mokytis nuo laparoskopinių operacijų. Puikiai išmoksta, taip ir daro.
– Ar ligoniai gali pasirinkti operacijos metodą, ar jiems aiškinama, kaip bus operuojama?
– Visada aiškinama. Prieš elementarias tulžies pūslės operacijas sakau: jūsų tulžies pūslėje yra akmenų, ją šalinsime per mažą skylutę, bet pasitaiko, kad vienam dviem ligoniams iš šimto prireikia keisti metodą ir apie tai perspėju. Jei pacientas klausia, ar per operaciją jis gali numirti, atsakau – taip, gali. Klausimas kitas – kokia yra tikimybė, kaip ir, pavyzdžiui, būti parblokštam automobilio einant per gatvę.
– Kokios operacijos, be tulžies pūslės, dar gali būti atliekamos laparoskopu?
– Apendektomija arba, kitaip sakant, apendicitas. Laparoskopija šioje srityje labai pasitarnauja diagnostikai, nes kirmėlinės ataugos sukeltos problemos labai panašios į ginekologines. Jei pacientė – jauna moteris, negali būti tikras, nustatydamas apendicito diagnozę. Laparoskopu galima apžiūrėti visą pilvą, o per pjūvį – tik apendikso vietą.
Laparoskopu gali būti šalinama ir blužnis. Ji yra didesnė už tulžies pūslę, todėl, norint ištraukti iš pilvo per mažą skylutę, pirmiausiai sudedama į maišelį, specialiais smulkintuvais susmulkinama.
Laparoskopu galima užsiūti prakiurusias skrandžio opas. Nedideli gerybiniai augliai, izoliuoti polipai iš skrandžio pašalinami endoskopu, įvestu per burną.
– Teko girdėti, kad užsienyje laparoskopu operuojamos stemplės išvaržos. Pas mus jų sukeltas refliuksas gydomas vaistais?
– Viena dažniausių rūgštaus skrandžio turinio – refliukso patekimo į stemplę priežasčių – stemplinės angos išvarža. Šią patologiją šaliname, siaurindami angą diafragmoje. Iš skrandžio sienelių sukuriame papildomą vožtuvą, ir refliukso nebelieka. Tokios operacijos Kauno klinikose atliekamos jau seniai, bet jos neišpopuliarintos. Medikamentinis gydymas paprastesnis, bet skrandyje rūgštis gaminasi nuolat, todėl vaistus reikia gerti visą gyvenimą. Žmonėms vertėtų žinoti, kad to galima išvengti atlikus laparoskopinę operaciją.
– Tai – XXI a. chirurgija? Maloniai stebina, kad šie metodai jau taikomi ir pas mus.
– Pastaruoju metu visame pasaulyje laparoskopiniu būdu vis dažniau šalinami skrandžio ir storosios žarnos piktybiniai augliai. Gydant onkologines ligas svarbiau ne metodai, o išgyvenamumas. Pripažinta, kad, gydant storžarnės vėžį, ir atvira chirurgija, ir laparoskopija savo efektyvumu yra tolygios. Pastarasis metodas pranašesnis tuo, kad nesant didelių žaizdų žmogus greičiau pasveiksta.
– O kiek žarnyno galima pašalinti nepakenkiant žmogaus gyvybinėms funkcijoms?
– Visas žmogaus žarnynas, storasis ir plonasis kartu sudėjus, sudaro apie 7–8 metrus. Storąją žarną galima pašalinti beveik visą, tereikia plonosios žarnos galiuką sujungti su išange. Esant kritinei situacijai, pavyzdžiui, trombams užkimšus žarnyną maitinančias kraujagysles, plonasis žarnynas nekrozuoja ir jį reikia šalinti. Žmogus gali išgyventi, jei storasis žarnynas nepakenktas, o plonojo lieka sveikas bent vienas metras. Esame turėję tokių ligonių.
– Vis dažniau kalbama apie chirurgiją per natūralias angas. Kaip manote, kada tai ateis pas mus?
– Profesorius Almantas Maleckas jau prieš pusantrų metų tulžies pūslę pašalino per makštį. Tai galima padaryti ir per skrandį. Dabar laparoskopinė chirurgija priartėjo prie vieno dūrio operacijos arba per burną, bambą, makštį, išeinamąją žarną.
– Tai panašu į eksperimentus. Ar jie nekelia rizikos?
– Pažangiausių pasaulio klinikų ir mūsų pačių sėkminga praktika leidžia vis dažniau taikyti šį metodą. Kai kuriose pasaulio šalyse jau taikoma telerobotinė chirurgija, kai prie ligonio – tik robotai, o chirurgas operacijos procesą valdo nuotoliniu būdu, būdamas kitoje klinikoje, netgi kitame mieste.
– Atleiskite, bet tai panašu į šou?
– Saugumas užtikrinamas, nes prie roboto būna chirurgo asistentas, budi brigada, pasirengusi bet kuriuo metu perimti procesą.
Kaip vyksta laparoskopinė operacija?
Į pilvo ertmę pripučiama dujų, kad atsirastų vietos manipuliuoti chirurgijos instrumentais. Per mažą skylutę įvedama videokamera. Vaizdas matomas monitoriuje. Per kitą vamzdelį įvedami įprastiniai, tik ilgomis rankenomis, imantys, kerpantys chirurgijos instrumentai. Tulžies pūslė nuo kepenų atskiriama naudojant ultragarsą ir elektrą.
Šaltinis: Kauno Diena, 2011 m.